Verbų sekmadienį paskambinau vienam jaunam bičiuliui. Jau kuris laikas, kai jis, buvęs giliai tikintis, šiuo metu išgyvena tikėjimo krizę. Todėl ir paskambinau. Pasiteiravau, ar jis buvęs bažnyčioje. Atsakė, kad ne. Nors tikėjimą praradęs retkarčiais apsilankydavo bažnyčioje, tačiau šį kartą jau nebuvo, bet čia pat atsakė, kad laiko veltui neleidęs: visą Verbų savaitgalį studijavo Kristaus istoriškumą – buvo tokia istorinė asmenybė ar čia tik žmonių išsigalvojimas.
Taigi, keletas pamąstymų apie Kristaus istoriškumą ir Jo mirties bei Prisikėlimo tikrumą. Tik keletas.
Pirmiausia – visi tie, kurie skelbiasi esą agnostikai, daro didžiulę klaidą, kai mano, kad visatos centras yra žmogus ir žmogišką logiką paskelbia neginčijamu stabu. Krikščionybė yra labiau logiška negu ateizmas ir agnosticizmas sudėjus kartu. Antra – kažkas gerai pastebėjo, kad Dievo tiesa ir žmogaus puikybė kartu nevaikšto. Nusižeminimo geriausia draugė – malonė, o puikybės – nuodėmė. Kalbėdami apie Kristaus Prisikėlimo faktą visada turime suvokti, jog Dievui negalimų dalykų nėra. Čia tik keletas faktų pamąstymui Velykų tema.
Tuščias kapas.
Visų kitų religijų įkūrėjai guli kapuose arba jų palaikai seniai išbarstyti pavėjui. Bet ne Jėzaus. Jo kapas tuščias nuo pačios pradžios.
Kapas ir romėniškas antspaudas.
Kapas buvo gerai užantspauduotas. Jei kas sulaužo valdžios antspaudą, sulaužo įstatymą. Kas sulaužo įstatymą, to laukia mirtis.
Romos kareiviai ir kapas.
Prie Kristaus kapo buvo mažiausiai keturių Romos kareivių apsauga. Jie tikrai mokėjo kautis ir elgtis mūšio lauke, todėl kažkokie žvejai ar mutininkai jų lengvai nebūtų išgąsdinę. Jei jie būtų leidę sau numigti prie saugomo kapo ar pasišalinę savo noru, jų artimiausias likimas – tik mirties bausmė.
Kapo akmuo.
Kapo akmuo svėrė apie 2 tonas, jo aukštis siekė iki 2 metrų. Tokį akmenį pajudinti ne vieno ir ne dviejų žmonių darbas.
Jėzus prisikėlęs pasirodo.
Taip. Šešių savaičių bėgyje Jėzus pasirodo daugybei žmonių ir įvairiose vietose. Vienu atveju jį net 500 žmonių matė, bet niekas to nevadino haliucinacija. Žmonės, kurie matė prisikėlusį Jėzų, ne tik vaikščiojo su juo, bet jį lietė ir net valgė kartu su juo.
Apaštalų ir mokinių kankinystė.
Žmonės paliko savo verslus, gyvenimiškas karjeras, namus ir šeimas, kad keliautų į tolimiausius pasaulio kampelius skelbti Prisikėlusio Kristaus. Vėliau ar anksčiau Jį paliudijo savo kankinystės mirtimi. Kas dar dėl ko nors išsižadėtų pats savęs, jei tai nebūtų gyvas Dievo Sūnus?
Bažnyčia.
Jei Kristaus Prisikėlimas būtų buvęs melas, Bažnyčia seniai būtų nustojusi veikti. Bažnyčios nariai yra žmonės, kurie dažnai nuodėmingi, bet Jos Įkūrėjas yra pats Kristus. Bažnyčia saugoma Šv. Dvasios. Ji savo prigimtimi panaši į Kristų – yra ir žmogiška, ir tuo pačiu dieviška.
Jėzus pranašavo savo kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Senojo Testamento pranašai aiškiai nusakė Kristaus mirtį ir prisikėlimą.
Kristaus Prisikėlimo šviesoje tūkstančiai žydų ir krikščionių šeštadienio šventimą perkeitė į Kristaus Prisikėlimo dienos šventimą.
Jokios religijos įkūrėjas, išskyrus Jėzų, nedrįso tvirtinti, kad jis yra Dievo Sūnus.
Jūs vis dar ieškot logikos Kristaus Prisikėlime?
Kristus gydė aklus ir kurčius. Pamaitindavo alkanas minias iš nieko. Gydė raupsuotuosius ir atleisdavo žmogaus nuodėmes. Ligoniai, ilgus metus gulėję ant lovų, staiga pasikeldavo ir eidavo, lyg būtų sveikiausi. Pats Jėzus ėjo vandeniu ir suramindavo šėlstančias audras. Didžiojo Penktadienio stebuklas yra tame, kad Jis numirė, o ne pasielgė priešingai. Velykų stebuklas – tai, kad Jis prisikėlė iš numirusių. Taigi, be tikėjimo malonės, žmogiška logika tuščia, o tai reiškia, kad ir šiandien Jėzus yra atsakymas į visus žmogaus gyvenimo prasmės klausimus.
Linksmų Šv.Velykų!
